„Aš papirkau švedų profesorių, norėdamas paspartinti Prozac registarciją Švedijoje.“ – John Virapen

Farmacijos kompanijos nori, kad žmonės visuomet sirgtų. Jos nori priversti žmones manyti, kad šie serga. Ir tai daro dėl vienos vienintelės priežasties – pinigų.

Ar žinojote, kad:

• Farmacijos kompanijos išleidžia daugiau nei 35 000 eurų (daugiau nei 50 000 dolerių) kiekvienam gydytojui per metus, norėdamos priversti išrašinėti savo kompanijų produktus?

• Daugiau kaip 75 procentams žymiausių mokslininkų, dirbančių medicinos srityje, farmacijos pramonė „moka“?

• Kai kuriais atvejais korupcija įsigalėjo vaistų registracijos ir rinkodaros procesuose?

• Farmacijos pramonė tikslingai sukuria ligas ir rinkodaros priemonėmis jas išreklamuoja norėdama praplėsti rinką savo produktams ir padidinti jų pardavimus?

• Farmacijos pramonė rado įdomesnį taikinį – vaikus?

„Šalutinis poveikis: mirtis“ – tai tikra istorija apie korupciją, papirkinėjimą ir sukčiavimus, parašyta dr. Johno Virapeno, vadinamo Didžiosios farmacijos virtuvės žinovu. Per 35 darbo metus farmacijos pramonės kompanijose (ilgiausiai darbavosi Eli Lilly & Company generaliniu direktoriumi Švedijoje) jis buvo atsakingas už tam tikrų vaistų rinkodarą. Šie vaistai turėjo lemtingų šalutinių poveikių.