„Helena gulėjo ant šono tuoj už durų. Kaktoje apvali kulkos skylė, ant grindų – kraujo klanelis. Jo pakraščiuose kraujas buvo sukrešėjęs. Paliečiau jos veidą – jis buvo jau atšalęs. Pažvelgiau į savo laikroduką – devynios valandos septyniolika minučių...“