Nugyvenusi keturiasdeimt metų, a, Zaritė Sedelja, galiu sakyti, kad likimas man buvo kur kas palankesnis nei kitoms vergėms. Neabejoju, kad gyvensiu dar ilgai ir džiaugsiuos gražia senatve, nes mano žvaigždė - mano z'etoile - spindi netgi debesuotą naktį. Pirmieji gražūs prisiminimai siekia tuos laikus, kai a, dar maža, liesutė, susivėlusi pienburnė, strakaliojau, būgnams dundant . Savo iklaipytais pirtais Onorė vos įstengdavo eimininkei skusti bulves, bet nepavargdavo muti būgno, o per okius niekas nemokėdavo taip auktai kilnoti kojų nei taip smarkiai kratyti galvos, nei smagiau už jį kraipyti užpakalio. Kai dar nemokėjau vaikčioti, jis mane okdindavo pasisodinęs ant kelių, o kai imokau laikytis ant kojų, skatindavo mane stačia galva nerti į okį tarytum į miegą. ok, Zarite, ok, nes okantis vergas laisvas... kol , - sakydavo jis. Ir a okdavau be perstojo. Romane pasakojama apie žavią vergę mulatę Zaritę, atitekusią plantatoriui Tulūzui Valmorenui, tačiau atkakliai siekiančią laisvės ir meilės. Priversta gyventi žiaurioje eimininko namų aplinkoje, Zaritė niekada nesijautė vienia.

Paprastos moterys, tokios kaip kurtizanė Violeta, jos parankinė Lula, saugojusi eimininkę ir tvarkiusi jos verslo reikalus, žiniuonė teta Roza, Selestina ir plantatoriaus virėja teta Matilda, - ėjo su ja petys į petį, padėdamos siekti isvajotos laisvės būsimoms kartoms. Neitverdami priespaudos, engiami vergai galų gale sukyla ir padega plantaciją. Bėgdamas Valmorenas drauge pasiima ir Zaritę. Pirmieji žingsniai, vedantys merginą isivadavimo i vergijos link, suveda su isvajotąja meile... Tačiau tuomet Zaritę itinka skaudžiausias smūgis.

Romanas neabejotinai pakerės skaitytojus, pamėgusius tokias autorės knygas kaip Dvasių namai, Eva Luna arba Apie meilę ir .