Svarbu tai buvo, nes žuvusiųjų pasiaukojimas vardan didingo aisčių Kelio, vardan Taikos ir Meilés, vardan tautos Laisvės, mirtimi užantspauduotas, didžiulę jėgą turėjo. Ta jéga nuo šiol šiuose vandenyse liks. Joks laikas negalės tos jégos išsklaidyti. Todėl tie, kurie prie šių vandenų gyvens ir aisčiais save laikys, įgis tą jégą, jeigu savo širdyse Motinos Meilę ir Taiką atras. Jie igis tą jėgą, jeigu savos tautos Laisvė jiems brangesnė už gyvybę bus, todėl jie jos, Tévo valią pasitelkę, apginti stos. Visų narsiųjų aisčių didžiavyrių jėga ir išmintingųjų senolių ir žynių, visais laikais gyvenusių, išmintis jeis tada į juos ir liks tam, kad Tautą prikeltų, kad jos žmones nuo žiaurios, o gal patogios nelaisvės apgintų.