Jei nesi tikras, ką rinktis, gyvenimą ar mirtį, reikia rinktis gyvenimą..

Man taip atrodo. Kalbos pabaiga; gero apetito.

Grupė jaunuolių susigalvoja žaidimą – penkias dienas praleisti miško glūdumoje, viduramžių sąlygomis – be elektros, telefono, net be degtukų. Toks malonumas nė kiek neviliotų Bastiano, jeigu ne Sandra, patyrusi realybės žaidimų dalyvė, kuriai jis jaučia simpatiją.

Kur visa tai vyks, žaidėjai sužino tik geležinkelio stotyje, o tada sumanytą žygį apniaukia pirmasis šešėlis: nuošalus miškas, kuriame turi vykti žaidimas, laikomas prakeiktu. Iš pradžių į tai niekas nežiūri rimtai, bet pamažu ima dėtis vis keistesni dalykai, ir, rodos, nekalta kelionė į praeitį staiga virsta pavojinga tikrove. Negana to – jaunuoliams net mirtino pavojaus akivaizdoje privalu laikytis keistų žaidimo taisyklių...

Ar tasai miškas iš tiesų prakeiktas?