„Feragutui teliko tikrai jo menas, kur jis niekuomet taip nepasitikėjo savim kaip dabar. Jam liko paguoda kaip atsiskyrėliui, kuriam neduota pačiam pasičiupti gyvenimą ir jį išragauti; jam liko savotiškai abejinga ir vis dėlto nevaržoma regėjimo, stebėjimo, slapto ir išdidaus kūrimo aistra. Tai buvo jo nenusisekusio gyvenimo likutis ir vertė, toji visiška vienatvė ir apskaičiuotas troškimas kurti, ir jo lemtis dabar buvo nenukrypstant į klystkelius sekti šia žvaigžde“. – Hermann Hesse