„Kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad įkūniju viską, ką kritikuoju. Nereikia man dėl to priekaištauti: tikriausiai tai vienintelis įdomus dalykas manyje. Esu visa tai, ko nekenčiu, todėl, kad man atrodo per paprasta kritikuoti ką nors kita, o ne tai, kas esi.“

Pasakojimas prasideda 2000-aisiais, Oskarui Diufrenui – 34-eri. Jis – rašytojas apsimetėlis, literatūrinis Frédérico Beigbeder antrininkas. Kad gyvenimas būtų įdomesnis, rašo ir spaudoje skelbia dienoraštį. Jis egoistas, bailys, cinikas, seksualiai apsėstas – žodžiu, žmogus kaip ir visi.

296 puslapiai lengvo skaitymo, susitikimų su keletu įžymybių, gražuolių, plevėsų, tokių kaip ir pats dienoraščio autorius, daugybė šmaikščių aforizmų apie dabartį, kelionių iš Paryžiaus į Niujorką, Stambulą, Frankfurtą ir net Vilnių, ir... kiek kitaip nei įprasta F. Beigbeder knygose pasisukanti meilės istorija.

Didysis ironikas Beigbeder įžūlioje savo paties romano recenzijoje rašo: „Romantiškojo egoisto įdomus tik pavadinimas – ir tas pasiskolintas iš Fitzgeraldo. Knygą labiau tiktų vadinti Nelaimingo kvailio dienoraščiu. (...) Beigbeder blogiau negu apsimetėlis, jis yra simptomas. Labiau rūpinasi savo drabužių, o ne literatūros stiliumi. (...) Frédéricas Beigbeder turi kuo skubiau mirti ir užleisti vietą įdomesniems rašytojams. Vienintelis įmanomas ginčas: kokiu būdu jis iškeliaus į kitą pasaulį? (...) Niekšas! Makaka! Pamaiva! Heteroseksualas!“