Liutauro Degėsio knygoje „Romanas. Dvi istorijos apie vieną meilę“ veiksmas vyksta šiandieniniame pasaulyje, konkrečiuose dviejuose Europos miestuose, bet jų pavidalą kuria daugybės kitų miestų tikri ir išgalvoti vaizdai.

Būtų pernelyg paprasta ir rizikinga ieškoti tiesioginių romano ir gyvenimo realybės atitikmenų. Svarbiausia čia – ne miestai, ne įvykiai, ne istorija ar geografija.

Romanas yra tarsi dviejų beviltiškai vienišų, šiuolaikinės tikrovės sulaužytų žmonių gyvenimų projekcijos. Viena iš jų autoriaus valia tęsiasi du mėnesius, kita – dvi dienas.

Tuos du žmones – vyrą ir moterį – lyg ir skiria amžius, patirtis, kultūrinės ir socialinės tradicijos, bet iš tiesų jie visiškai vienodi. Nepriklausomai nuo savo patirčių, jie abu bando apsigyventi racionaliai susikurtuose asmeninio gyvenimo pasauliuose. Visomis jėgomis jie bando pabėgti iš stereotipų, socialinio gyvenimo standartų ir mitų.

Romano herojai daug kalba ir kalbasi. Myli ir mylisi. Meilė jiems yra galimybė suprasti ir peržengti save.