Į „Reivą“ įsisuki kaip į gerą . Visų pirma kalbos, iliuzijos. Jame realybė persipina su virtualybe. Eilėraščiai kinematografiški, kadras taupus, neperkrautas – akis turi kur pabėgti. Tai svarbu. Autorius tame vakarėlyje laisvas, dalyvauja visomis teisėmis, yra jo šeimininkas, tačiau viską stebi iš šalies, stovi atokiau, su svaigulio sklidinu stiklu rankose. Poezija čia ir užgimsta iš stebėjimo, išlaukiant.