Iš pirmo žvilgsnio Alfonso Nykos-Niliūno poezija su namų praradimo, sūnaus palaidūno klajonių, būties erozijos teminėmis dominantėmis daugmaž idealiai telpa egzistencializmo ar lietuviškojo katastrofizmo paradigmoje. Neramių herojų apgyvendinti ar, priešingai, ištuštėję peizažai turi gilų kultūrinių asociacijų podirvį, kurį „purenant“ galima „atkasti“ nuorodų į pasaulinę poeziją, meną, muziką. Ir tai ne šiaip užsispyrėlio pastanga brautis į XX a. Vakarų literatūros Olimpą – Nyka-Niliūnas natūraliai kvėpuoja pasaulinės kultūros oru ir, įveikdamas išeiviams įprastą nostalgišką rezignaciją, geba atskleisti naujas regimybės perspektyvas. Regimybė – tai optikos sričiai priklausantys fenomenai, nepatikrinami kitomis juslėmis, nors ir sužadinantys subjektui sinestezijos (juslių susiliejimo) lūkesčius. Tamsos figūros uždarame, į fragmentus suskilusiame, statišką paveikslą primenančiame poezijos pasaulyje susijusios su slėpimu, nutylėjimais, aklumu, o šviesos – su aiškumu, proto pastangomis, atvirumu, praregėjimu, metafiziniu nušvitimu. Lyg dvigubame fotonegatyve susilieja praeitis ir dabartis, subjektas atsiduria tarp tikrovės, sapno ir fantastiškos utopinės erdvės. Aprašyti poetinės regimybės mirgėjimą, vizualumo poetikos paradoksus – šios knygos tikslas.