1999 metų rudenį išėjo Ingės Lukšaitės knyga, skirta Reformacijos istorijai Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje ir Mažojoje Lietuvoje. Tai kapitalinis veikalas, apimantis mūsų kultūrai labai svarbių visuomenės reiškinių raidą nuo XVI amžiaus trečiojo iki XVII amžiaus pirmojo dešimtmečio. Lietuvių raštijos tyrėjai tokios knygos laukė jau seniai – domintis bet kuriuo senuoju tekstu labai svarbu žinoti ir jo kontekstą.

Iki šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama atskirų Reformacijos problemų analizei, o bendroji raida menkai tiriama. Dėl to tarp įvairių kultūros sričių – knygotyros, raštijos, kalbos tyrimo – ir bendrosios raidos analizės buvo susidariusi disproporcija. Lukšaitė šį laikotarpį ėmėsi tirti kompleksiškai: monografijoje Reformacijos raida nagrinėjama keliomis plotmėmis, ypač pabrėžiant kultūros procesų dinamiką. Knygoje sukaupta nepaprastai daug istorinės medžiagos, ilgus metus autorės rinktos Lietuvos ir Europos bibliotekose bei archyvuose, pateikta istoriografijos apžvalga ir laikotarpio periodizacija.

Autorė rašo į Reformaciją žvelgusi kultūros istoriko akimis – kaip į visuomeninį tikybinį judėjimą, susijusį su daugeliu kultūros sričių, todėl rėmusis kelių humanitarinių mokslų duomenimis. Vienu iš tyrimo šaltinių knygoje yra XVI–XVII amžiaus leidiniai: įvairių žanrų religinės ir poleminės knygos. Būtent jos leidžia geriau pažinti Reformacijos šalininkų tikėjimą, veiklos motyvus ir mentalitetą. Daugelio lietuviškų šio laikotarpio knygų dabar likęs tik vienas kitas egzempliorius, todėl bet kokia nauja žinia ar jos interpretacija įdomi ne tik kultūros, bet ir literatūros bei kalbos istorijai.