Išraiškingai pasakodama Raudonkepuraitės istoriją, trumpam vis grįžteldama atgal, autorė kuria įspūdingą paveikslą moters, išaugusios „padorioje“ miesčioniškoje šeimoje, tačiau „šelmiams paviliojus“, beatodairiškai nusekančios paskui piktąjį Vilką į pavojingą, bet nuostabų tikrąjį gyvenimą. Daug pavojingesnį, nuostabesnį ir tikresnį nei ji kada vaizdavosi gulėdama su sesute tėčio kabinete ir negalėdama užmigti.