Drugelis nutupia ant peties. Dievo ženklas ar dovana?... Šypsaus pro ašaras. Virš drugelio sparnų – jūros mūša ir smiltlendrių šnaresys, kopų erškėčių kvapas ir kiro klyksmas danguj, poezija ir mistika, meilė ir būties grožis, mano tyla ir mano džiugesys... kurį laiką. Trapus prisilietimas – akimirka – gyvenimo stebuklas – taip arti manęs... Haiku – kaip meditacija, ypatinga dvasinio nuskaidrėjimo būsena, pasaulio dalykų suvokimas. Poetas tarsi pradaro langelį į visatos harmoniją ir sulygina su ja savo patirtį. Nuostabu sustabdyti akimirką, kurioje susitiktų gamta ir tu, tai kas amžina ir būties trapumas, atrasti, kas jungia ir vienija. Haiku – tai tylos poezija.