„Proleterka“ – tai jugoslavų laivas, išplaukęs į kruizą iš Venecijos iki Graikijos salų. Jį nusisamdė grupė senstelėjusių pasiturinčių šveicarų, priklausančių vienai senai gildijai. Paskutinieji į denį įlipa tėvas ir dukra – lyg svetimi, tačiau susieti iš amžių glūdumos kylančiu ryšiu. Kelionėje duktė norėtų geriau pažinti tą svetimą vyrą šviesiomis, šaltomis akimis ir patį gyvenimą. Kelionę „Proleterka“ ji pasirenka kaip savo įšventinimą.

Tai – begalinių detalių ir vaizdų, nukreiptų į išdžiūvusios atminties tuštumą, istorija. „Įsivaizduojame žodžius, kad papasakotume apie pasaulį ir jį pakeistume“, – sako romano veikėja, tačiau pati knygos autorė moka nuostabiai įsivaizduoti ir tylą, nusėtą trumpais žodžių blyksniais. Fleur Jaeggy stilius paprastas ir kone minimalistinis. Tekste nėra nė vieno žodžio, kuris nebūtų gyvybiškai svarbus, autorė meistriškai, su atšiauriu gailestingumu nupjausto visas nereikalingas kalbos ataugas ir priverčia skaitytoją pasijusti labai nejaukiai. Tokį jausmą patiriame susidūrę su tamsiausia savo puse ar su temomis, kurių nenorime liesti, bijodami suglumti arba pajusti per daug skausmo.