„Moters kūnas yra įgimta nuodėmė, duktė tėvo akyse egzistuoja tik kaip namų tarnaitė, savo kambario belaisvė ir dovana, glazūruota skaistybe ir įteikiama vyrui, kurį bus parinkęs tėvas (...) Mano kova nuėjo perniek, buvau ištekinta. Leila – marokiečio imigranto dukra, gimusi Prancūzijoje, bet išauklėta griežčiausių musulmonų tradicijų dvasia. Darbų nualinta motina ir dešimt brolių ją be perstojo uja versdami atlikti nemaloniausių darbų lažą. Tačiau Leila ryžtasi nepaklusti. Po kelių nesėkmingų bandymų nusižudyti ji prabyla ir ima ieškoti, kaip būti išgirstai. Deja, viskas žlunga, kai įniršęs dėl merginos atkaklumo ir kovingumo tėvas nusprendžia ją ištekinti. Anoreksija, depresija… Galiausiai Leila išrėkia savo neviltį...