Samanta Schweblin – viena perspektyviausių moderniosios ispanakalbės literatūros autorių. Nė kiek neabejoju, jog šios rašytojos laukia šviesi ateitis. (Mario Vargas Llosa)

Tamsa. Provincijos ligoninė. Kalbasi moteris ir berniukas. Jinai nėra jo mama. Jisai nėra jos sūnus. Pokalbio pabaigoje tik vienas jų liks gyvas. O gal visas tas pašnekesys tėra karštligiškas sapnas? O gal jauna moteris, patekusi į situaciją be išeities, bando pati sau susikurti pasakojimą, kuriame po paslaptingą labirintą ją vedžioja vaikas?

Moteris ir vaikas. Pokalbis apie subyrėjusią šeimą, atskirtas sielas ir nuodus. Neįmenamas klausimas apie kirmėles ir bandymas atkurti tą lemtingą momentą, kada viskas nutiko. Miestelis Argentinoje ir situacija, galinti pasikartoti bet kurioje kitoje vietoje.

„Prieraišumo laisvė“ – tai siurrealus pasakojimas apie baisiausius tėvų košmarus, vaiduokliškai šiurpi istorija ir įspėjimas žmonijai, siunčiamas per rasotą žolę, nepastebimai pavojingą. Tai romanas, kuriame grakščiai ir meistriškai paliečiamos bendražmogiškos motinystės, ekologijos trapumo, akimirkos netvarumo ir būties patikimumo temos.