Per du vakarus trunkantį argumentų galynėjimąsi apie meilę ir ištikimybę, literatūrą ir muziką, kaltę ir mirtį, apskritai – apie gyvenimą, pamažu atsiskleidžia dviejų asmenybių – trisdešimt penkerių metų advokato ir maždaug dvidešimčia metų vyresnio gimnazijos mokytojo – dvasiniai pasauliai. Bet kai nejučia ima kilti klausimas, ar tųdviejų vyrų nesieja kartais vienos moters meilės istorija, knygos pavadinimas pradeda įgauti ir perkeltinę prasmę, o skaitytojui, dalyvavusiam ginčų sūkuryje ir perskaičiusiam paskutinį sakinį, prireikia dar kartą tikrinti, kur, kada, kokių būta užuominų.

Skaitant iš naujo, romanas jau kitoks, vadinasi, jis gyvena antrą gyvenimą, o taip esti nedažnai.