„Jei būtų priklausę nuo manęs, kaip niekur nieko būčiau pakeitęs jos Arnoldą. Juk suvalgyti galėjau už du. Žiūrėti televizorių – irgi. Ir blogų pažymių parsinešdavau pakankamai. Tiems dalykams Arnoldo nereikėdavo. Bet manęs jai buvo negana. Aš buvau tik tai, ko ji neturėjo. Buvau pirštas žaizdoje, krislas akyje, akmuo ant širdies. Nors kauk, bet tik daug vėliau supratau, kodėl taip buvo.“

6-tasis dešimtmetis, pokarinė Vokietija. Mama pasikviečia ūgtelėjusį sūnų pasišnekėti apie tai, kas iš tikrųjų nutiko jo vyresniam broliui Arnoldui, kai ji su tėvu traukėsi iš rytų į vakarus. „Jis visai nemirė, jis prapuolė“, – paaiškina ir priduria, kad galbūt jį rado. Netikėta žinia supurto paauglio vidinį pasaulį – jis nepasiruošęs su broliu dalytis kambariu, daiktais, tėvais ir ima nekęsti Arnoldo dar jo nesutikęs. Lyg to būtų maža, tėvai įtraukia sūnų į ekspertizę rasto vaiko giminystei nustatyti.

Jaunuolis niekaip negali suprasti, kodėl nuo pat gimimo gyvena su kaltės ir gėdos jausmu, nors nėra kaltas dėl susiklosčiusių aplinkybių. Kodėl mamos veide tiek skausmo? Kodėl ji negali susitaikyti su pirmagimio netektimi? Kodėl nesiliauja jo ieškoti, užuot meile ir šiluma apgaubusi jį – vienintelį ir tikrą sūnų...