Knygoje Postmodernusis kapitalizmas aiškinamasi, kaip įmanoma nusakyti postmodernybės būvį modernybės atžvilgiu ir kaip į abu būvius žvelgti kapitalizmo sistemos raidos požiūriu. Remiamasi nuomone, jog kapitalo savidauga ar kaupimas yra esminė kapitalizmo raidą skatinanti galia, kuri įgauna socialinį bei kultūrinį visuomeninės saviorganizacijos pavidalą, o sykiu ir nustato tos saviorganizacijos gaires.Postmodernybei pripažįstamas naujo iš modernybės kylančio ir kai kuriuos jos bruožus išsaugančio, paneigiančio bei keičiančio būvio statusas. Tas būvis laikomas kapitalizmo stadija, kuriai būdingas visa apimantis gyvybės suprekinimas ir suišteklinimas. Vėlyvoji modernybė siejama su tuo kapitalizmo tarpsniu, kai išugdoma vartojimo ir vartotojų visuomenė, o vartojimas tampa „natūralia“ socialinės organizacijos, socialinių ryšių ir tapatumų kūrimo priemone, kultūrai virstant gamybine jėga ir neišsenkančiu kultūrinių „išteklių“ aruodu.Vartojimo ir vartotojų visuomenės branda kuria prielaidas gyvybei kolonizuoti ir genetiniams gyvybės „ištekliams“ perdirbti.