Brandžiam amžiui apibūdinti netinka požiūris „dovanotam arkliui į dantis nežiūri“. Popietės laikas yra likimo malonė ir privilegija. Ją gauna anaiptol ne kiekvienas – daugelyje išsivysčiusių šalių net trečdalis pensijos nesulaukia. Koks atrodo garbus amžius – palaima ar prakeiksmas, lemia ne tik asmeninės pastangos, sveikata, pinigai ar pozityvus mąstymas. Lemiamas veiksnys – tai visuomenės požiūris. Todėl šią knygą rašiau galvodama ne tik apie savo bendraamžius bei vyresnius, bet ir apie rytojaus popietės žmones.

Popietės amžius pats laimingiausias

Laimės ir amžiaus sąsajų tyrimai liudija, kad vyresniame amžiuje pasitenkinimas gyvenimu stiprėja, o mirties baimė mažėja. Baigę mokyklą, įžengę į suaugusiųjų gyvenimą jaunuoliai trykšta optimizmu, bet artėjant link keturiasdešimties entuziazmas traukiasi. Labiausiai gyvenimu skundžiasi vidurio amžiaus žmonės, nes juos slegia darbo problemos, rūpesčiai dėl mažų vaikų ir negalinčių savimi pasirūpinti senų tėvų. O vėliau laimės kreivė vėl šauna aukštyn.

Šį fenomeną sunku logiškai pagrįsti. Kaip taip gali būti, kad raukšlės gilėja, atmintis prastėja, o nuotaika gerėja? Gal tai paskutinio pasispardymo malonė – smegenys mus apdovanoja už nugyventą laiką ir motyvuoja nepalūžti? O gal dėl to, kad vyresniame amžiuje atsiranda laiko sau, kurio mums beviltiškai trūksta jaunystėje.

„Gyvenimas prasideda, kai vaikai palieka namus, o šuo iškeliauja į dausas.“ Taip vadinasi amerikiečių rašytojos Barb Taub knyga. Pavadinimui autorę įkvėpė anekdotas apie dvasininką, politiką ir rabiną, kurie ginčijasi, kada prasideda gyvenimas. Dvasininkas sako: „Gyvenimas prasideda nuo pastojimo akimirkos.“ Politikas mano: „Gyvenimas prasideda, kai vaisius įsčiose galutinai susiformuoja.“ O rabinas tvirtina: „Gyvenimas prasideda, kai vaikai palieka namus, o šuo iškeliauja į dausas.“