Adomas Mickevičius įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš galingą anuomet reakcijos tvirtovę – carizmą. Jis visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. Kaip ir kiti to meto romantikai, skelbėsi esąs kilme – lietuvis, tautybe – lenkas (gente lithuanus, natione polonus).

Istorinėse poemose „Gražina”, „Konradas Valenrodas” išaukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais, jų valingumą, patriotizmą. Jose, kaip ir žymiausioje poemoje „Ponas Tadas”, poetizuojama Lietuvos gamta, sukurta daug ryškių lyrinių Lietuvos kraštovaizdžio paveikslų, epiškų senosios Lietuvos buities, kasdienio gyvenimo vaizdų. Kūriniai, ypač istorinės poemos, skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą, turėjo įtakos lietuvių literatūrai. Nuo mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje faktiškai prasidėjo Lietuvos atgimimas.