1920-aisiais pasirodžiusi Ernsto Jüngerio Plieno audrose iki šiol yra viena meistriškiausių ir kontraversiškiausių knygų apie Pirmąjį pasaulinį karą. Savanoriu kariauti išėjęs 19-metis gimnazistas ketverius metus praleido Vakarų fronto apkasuose, buvo daug kartų sužeistas, už nuopelnus apdovanotas aukščiausiu Prūsijos ordinu Pour le Mérite. Kautynių romantiką dievinęs jaunuolis tapo ne tik patyrusiu kariu, bet ir mąstytoju, gebančiu įžvelgti šiuolaikinio karo esmę. Pavojus grūdina charakterį ir valią, mirties artumas leidžia tikriau suvokti savo būtį, tačiau anoniminėse XX a. žudynėse tradicinė garbingo, už Tėvynę žūstančio kario-riterio samprata ima nykti. Pergalę lemia masinio naikinimo ginklus tiekiančios pramonės pajėgumas. „Nesu karo korespondentas ir nesiūlysiu herojų plejados;mano siekis – ne pavaizduoti, kaip galėjo būti, o aprašyti, kaip buvo. “(Iš pirmojo 1920 m. leidimo pratarmės)