Priskirti „Plepalus...“ kuriam nors literatūros žanrui itin sunkus uždavinys. Knyga nuo pirmos iki paskutinės eilutės yra chaosas. Trumpučiai tekstai, išbarstyti puslapiuose, nesusieti jokiais prasminiais ar kitokiais ryšiais.

Tačiau kiekvienas jų – savotiškas, dažnai visiškai netikėtas ar net keistas žvilgsnis į kasdienį žmonių gyvenimą: nuodėmingą ir kilnų, šiek tiek moralų ir tiek pat amoralų, tai sakymai žmonėms, anot autoriaus, nenusipelniusiems Mišių, bet nejučiomis jų trokštantiems.

Rašytojas, į pasaulį žvelgdamas kaip į nesustabdomą laviną, milijonais bitų kasdien sugarmančių į žmogaus psichiką, skaitytojams siūlo visišką laisvę: skaityti nuo pradžios arba nuo pabaigos, nuo vidurio ar nuo bet kurios kitos vietos, laisvę atmesti tai, kas nepatinka, piktina arba šlykštu, laisvę gilintis į tai, kas vadinama kilnumu, laime, vienatve, laisvę nesutikti su viskuo, nes, kaip teigia autorius, – ne viskas knygoje yra tiesa, ne viskas teisinga.