Džonas Bartas (g. 1930) – JAV literatūros klasikas, intelektualas, išradingas novatorius, unikalios „juodojo humoro“ mokyklos įkvėpėjas bei puikus literatūros kritikas. Jo kūryba žavi sąmoju, vaizduotės žaismu, nestandartinėmis situacijomis, smagiais paradoksais ir ironija. „New York Times Book Review“ pavadino jį geriausiu šiuolaikiniu Amerikos rašytoju.

„Plaukiojanti opera“ – daugybę diskusijų sukėlęs ir, matyt, įdomiausias autoriaus kūrinys, ypač kritikuotas dėl „nihilistinės“ (o išties bylojančios apie gyvenančio po Auschwitzo ir Hirosimos žmogaus gimimą) pabaigos. Knygos autorius ir personažas kalba apie daugybę galimų tikrovės interpretacijų – ir visos jos lygiavertės, nei viena nėra geresnė už kitą, svarbu tik, kad būtų laikomasi tam tikros pasirinktos gyvenimo pozicijos, visai kaip tam tikro žaidimo taisyklių: jei užsidėjai „šventojo“ kaukę, ir elkis kaip „šventasis“, jei „ciniko“ – iki galo būk „cinikas“, nors esminio skirtumo tarp šių „vaidmenų“ nėra. Lygindamas gyvenimą su plaukiojančia opera, Todas atskleidžia mums savo požiūrį į gyvenimą – fragmentišką, permainingą, stokojantį stabilumo.

Rašytojo vaizduojama asmenybė – subyrėjusi į šukes, ji keičia savo kaukes, beviltiškai ieško tapatybės, tai – daugiaveidė būtybė, praradusi visus idealus ir nebetikinti, kalbant pagrindinio herojaus Todo Endriuso žodžiais, jokiomis „savaimingomis vertybėmis“.