Monografijoje susitelkiant ties Platono dialogais, kuriuose dominuoja sielos problematika, naujai interpretuojama platoniškoji kilnios meilės samprata. Apmąstydamas sielos kaip filosofavimo subjekto būdą, Platonas nustato meilę esant palankiausia natūralia būsena filosofavimo siekiams realizuoti. Santykyje tarp brandaus vyro ir gražaus berniuko, t. y. grožio akivaizdoje, eksploatuojant ir pažabojant tarp seksualumo ir dieviškumo tarpstantį erotiškumą, filosofuojančiojo mąstymui prieinama tampa etinės prigimties būtis.