Danų poetė ir rašytoja Asta Olivia Nordenhof pirmoje heptalogijos apie kelto „Scandinavian Star“ katastrofą dalyje meistriškai susieja du, regis, nieko bendra neturinčius pasaulius ir parodo, kokia trapi pusiausvyra sieja žmones.

Kūrinio šerdis yra tikras įvykis – 1990 m. balandžio 7 d. tarp Danijos ir Norvegijos kursuojančiame kelte „Scandinavian Star“ kilęs gaisras nusinešė 159 gyvybes. Nors po oficialaus tyrimo padaryta išvada, kad laivą padegė piromanas, iki šiol netyla kalbos, jog iš tiesų, norėdama gauti draudimo išmoką, padegimą organizavo keltą valdanti bendrovė.

„Pilnose kišenėse“ skaitytojas sutinka danų porą Kurtą su Mege ir seka jų gyvenimą laiku pirmyn ir atgal. Jų „mažam" provincijos gyvenimui autorė suteikia kur kas platesnį kontekstą.

Kurtas ir Megė priklauso žemiausiam visuomenės sluoksniui, abu yra susidūrę su šiuolaikinės sistemos žiaurumu, kad išgyventų, net buvo priversti pardavinėti savo kūnus. Megė niekuomet nedirbo ir tai negailestingai atskiria ją nuo visuomenės. Likusi namie ji kamuojasi ieškodama atsakymų, kas yra meilė ir kodėl pati leido būtent meilei, o ne materialiniams siekiams valdyti savo gyvenimą. Kurtas sugeba įkurti nedidelį pervežimų verslą ir truputį pasipildyti kišenes, niekaip neatsikrato pažeminimo ir bejėgiškumo jausmo, persekiojusio nepriteklių laikais. Žinia apie kelto, kurio akcijų nusipirko, katastrofą galutinai sugriauna Kurto susikurtus pamatus.