Romanas „Pilkosios sielos“ – vyriškio, Pirmojo pasaulinio karo merais dirbusio policininku, atsiminimai, dienoraštis, prisipažinimas, išpažintis mylimai žmonai. O žvelgiant į praeitį visuomet prisimenamos ir senos paslaptys... Pirmosios romano eilutės intriguoja, įtraukia:

„Nė nežinau, nuo ko pradėti. Sunku. Praėjo tiek daug laiko, kurio žodžiais nebeatkartosi, kaip ir veidų, šypsenų, žaizdų. Bet vis tiek turiu mėginti pasakyti. Papasakoti, kas jau dvidešimt metų guli ant širdies. Išsakyti sąžinės graužatį ir ramybės neduodančius klausimus. Privalau atverti tą paslaptį – perrėžti peiliu tarsi pilvą ir išnaršyti rankomis vidurius, net jeigu niekas nuo to nebepasikeis.“

Knygoje pasakojama istorija dėstoma tarsi dėlionė, kol galiausiai gautas vaizdas pribloškia. Iš lėto, bet labai įtaigiai tapomi knygos veikėjų paveikslai, impozantiškos asmenybės – teisėjas, miestelio meras, prokuroras, mokytoja.

Paslaptys ir žmogžudystė – pagrindiniai šio romano prieskoniai. Užsienio spaudoje rašytojo gebėjimas kurti mistišką, tamsią, paslaptingą ir nerimą keliančią atmosferą lyginamas su žymaus amerikiečių novelisto Edgaro Allano Poe talentu.