S. Zobarsko apsakymų tematika išsiveržia iš siaurų kaimo vaikų moralės, psichologijos ir auklėjimo ribų. Naivus berniukas parsineša kamanių lizdą, patalpina jas žievės avilyje, nesuvokdamas, kad jų gyvenimas - pievose. Arba - sugautą kiškutį pripratina prie rankų, augina, globoja, o kai tėvas galanda peilį - slapčiomis paleidžia ilgaausį. Tą pačią dieną gimęs šuniukas ir prasikalęs ančiukas dar nesupranta, kad vėliau taps priešais. Apsakymuose rašytojas su jaunuoju skaitytoju svarsto esminius gyvenimo klausimus: kam aš gyvenu? kokia mano buvimo žmogumi prasmė? kaip gyventi, kad įvykdyčiau savo žmogiškąją paskirtį? Gamta apsakymuose kartu yra savotiškas vaizdavimo pagražinimas, ornamentika, lyg seklyčios langinių ar stoglenčių išpjaustinėjimai, atlikti miklia ir supratinga ranka.