Po pirmosios bangos Žemę apgaubia tamsa.

Per antrąją gyvi lieka tik laimingieji.

Per trečiąją bangą – epidemiją – išgyvena tik nelaimėliai.

Po ketvirtosios galioja tik dvi taisyklės: pirmoji – nepasitikėk niekuo, antroji – saugu likti tik vienam.

Artinasi penktoji banga. Kesė bėga nuo jų apleistu greitkeliu. Nuo padarų, kurie atrodo kaip žmonės. Jie bastosi po apylinkes visus žudydami. Tas, kas liko gyvas, išsislapstė. Kesė tiki, kad išgyvens tik likdama viena, tačiau sutinka Evaną Volkerį – žavų ir paslaptingą. Jis – vienintelė viltis išgelbėti broliuką ir išsigelbėti pačiai.

Kesė privalo rinktis: pasitikėti ar prarasti viltį, priešintis ar pasiduoti, gyventi ar mirti.

Ricko Yancey „Penktoji banga“ – sukrečiantis epas, kupinas netikėtų siužeto posūkių ir įtampos. Kaip ir knygoje „Bado žaidynės“, kvapą gniaužia nuo veikėjų tykančių pavojų, priešo žiaurumo ir klastos. Skaitytojas nė akimirkos nesiliaus svarstęs, kuo galima, o kuo nevalia pasitikėti. Tačiau net nuolatinė baimė ir troškimas bet kokia kaina likti gyviems Kesei ir Evanui nesutrukdys aukotis ir net patirti žiupsnelį romantikos. Pasakojimas be galo tikroviškas, todėl nuo knygos sunku atsiplėšti.