Kas turi vykti žmogaus sąmonėje, kai keturis kartus keičiasi santvarkos, griaunančios viską iki pamatų, o jis nori ne šiaip egzistuoti, bet gyventi, tad prisiverčia ištverti, nors naujas, bet prastai pasiūtas ankštas drabužis jį varžo ir visai nedera. Tik be jo neapiseisi. Ar ne taip ir tampama konformistu?

Kankinantis klausimas, į kurį ligi šiol autorė neranda atsakymo, ir buvo viena paskatų perkratyti atmintį, pabandyti „sunarstyti pažirusias grandis“.

Šis pasakojimas – ne memuarai, tik vienos mergaitės istorija nuo pirmojo klyksmo iki paauglystės užuomazgos. Tai galėtų būti kiekvieno mūsų istorija.

Juk ir vaikas yra žmogus – jis jaučia, stebi supantį čia darnų, čia nedarnų pasaulį, bando suvokti realybę, net daryti išvadas. Jis – mažas, bet nemeluojantis veidrodėlis, kartais atspindintis tai, ko suaugusieji tiesiog nepastebi. Sakykim, vaikai niekada tautų neskirstys į geras ir blogas, jam jos visos vienodos, užtat puikiai skiria blogus žmones ir darbus nuo gerų, nors dar nepajėgia suvokti, kad vienų sąmonė sužalota iškreiptos politinės santvarkos, o kiti jai lieka atsparūs.

Į pasakojimą įterpta ir keletas praeities inkliuzų, kad šiek tiek apnuogintų šaknis, iš kurių išaugo ir šita mergaitė, ir ją supantys artimieji. O atskleistos įvykių ar tarpusavio santykių baigtys, matyt, turėtų patenkinti skaitytojo smalsumą: „Ak, štai kaip viskas vėliau susiklostė!“

Keli perskaičiusieji rankraštį yra užsiminę, kad norėtųsi sužinoti, kas toliau vyko tos mergaitės gyvenime. Bet paauglystė, anot autorės – ganėtinai banali, daug kartų literatūros perkratyta tema, o apmaurojusi sovietinės tikrovės po Stalino mirties rutina tikrai neverta būti aprašyta. Pripažinkim – vaizduotę labiau dirgina daugtaškis nei kabliataškis ar taškas. Kiekvienam leidžiama savaip įsivaizduoti tolimesnį gyvenimą.