Tauri poetiška kunigo Česlovo kavaliausko asmenybė nepabūgo žvelgti į tikėjimo ir mokslo dichotomiją giliau, nei leido tuometinės bažnyčios dogmos. Gyvenimas jį blaškė poatkampiausias Lietuvos parapijas, bet nesunaikino poetiškų polėkių, tautos ir asmeninės kūrybos laisvės siekių, vaisingų pastabų atnešti autentišką Kristaus žodį į kiekvieno, net mažiausiojo iš mūsų, širdį.