Žuvų turguje gimusiam kūdikiui nebuvo lemta gyventi, tačiau atmatų dėžėje jį aptiko ir išgelbėjo prekeiviai. Žanui Batistui Grenujui skirtas gyvenimas nebuvo lengvas ir dosnus. Berniukas gimė be kūno kvapo, namų ir ateities, o sulaukęs trejų dar nemokėjo nei vaikščioti, nei kalbėti. Tačiau Žanas Batistas Grenujis turėjo neįtikėtinai fenomenalią uoslę, kuri lėmė tapti genialiausiu XVIII a. Prancūzijos parfumeriu.

Romanas „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ išverstas į beveik 50 pasaulio kalbų, jo nupirkta daugiau kaip 15 mln. egzempliorių, o 2006 m. pagal knygą pastatytas filmas laimėjo per dešimtį įvairių prizų ir nominacijų.

„Kvepalai. Maži, dideli, spalvoti, matiniai buteliukai ant lentynų. Užtenka pažvelgti į vitriną, jų ten šimtai, bet ar pagalvojom, kad tarp tokios daugybės rūšių, pavadinimų iš tikro nėra genialių kvepalų. Žanas Batistas Grenujis vienintelis žinojo, kad tobulų kvepalų nėra ir vienintelis mokėjo juos sukurti. Ir sukūrė, daugybę tobulų kvapų. Gali tapti nepastebimas, mylimas ar nekenčiamiausias pasaulyje, tam tik reikia tinkamų žiedų, žolelių, gal net žmogaus plaukų. Taip, romanas nėra labai švelnus, skaidrus, rožinis, kvepiantis. Taip negali būti, nes parodomas tikras pasaulis. XVIII a. Prancūzija: skurdas, purvas, smarvė, neapykanta, žiaurumas – hiperbolizuojami, tačiau išlaikyta stebėtina pusiausvyra tarp šių bjaurių dalykų ir tobulumo, švarumo, tikrojo grožio. Žanas Batistas Grenujis – tai herojus, į kurį sutelpa protas ir beprotybė, tobulumas ir banalybė, švelnumas ir žiaurumas. Siužetas atrodo gan fantastiškai, tačiau romano autorius sugeba taip įtaigiai pasakoti, kad esi priverstas kartkartėm apsižvalgyti aplink, o gal tas parfumeris sukinėjasi čia pat… Kvepalų gaminimo subtilybės, neeilinis mąstymas, netikėti pasakojimo posūkiai, gyvenimai – Patrickas Süskindas į literatūros pasaulį įnešė labai originalų kūrinį. Kūrinį, kuris jau daugelį metų yra vienas skaitomiausių pasaulyje. Vienatvė, meilė, baimė, genialumas, tobulybė, laimė. Ir dar daugiau. Šiame kūrinyje telpa viskas.“