Monografijoje sistemiškai analizuojamos laiko, transcendencijos ir pasaulio temos Edmundo Husserlio ir jo pasekėjų Martino Heideggerio, Jose Ortegos y Gasseto, Eugeno Finko, Emanuelio Levino, Maurice Merleau-Ponty, Jeano-Paulio Sartre’o fenomenologijoje. Pabrėžiami ne atskirų fenomenologų nesutarimai, bet tai, kas juos vienija – bendras fenomenologinės metodologijos atveriamas darbo laukas. Fenomenologinei filosofijai svarbiausias yra sugrįžimas prie pačių daiktų.