„Apie įvairovę įprasta kalbėti vertinant skirtingų etninių arba konfesinių bendruomenių gyvenimą vienoje socioekonominėje aplinkoje. Visiškai kitaip suskamba įvairovės motyvas, kai jis pritaikomas vienos etninės ir religinės bendruomenės gyvenimui nupasakoti. Būtent su tokia nevienalyte ir nuolat stebinančia bendruomene susiduriame kalbėdami apie žydų diasporos istoriją Lietuvoje. Nors, žinoma, šią bendruomenę siejančios jungtys yra pamatinės – bendra istorija, bendras tikėjimas ir iš jo išeinanti gyvenimo etika, tačiau skirčių, ypač jei kalbėsime apie XIX a. – XX a. pr., atsiranda vis daugiau. Žydų bendruomenės Lietuvoje vaizdiniai yra daugialypiai – štetlai su medine architektūra ir mūrinis Vilnius su daugiau nei šimtu žydų maldos namų, tylios ješivos su prie Šventojo Rašto palinkusiais jaunuolių veidais ir turgaus aikštės su nerimstančiomis kalbomis, arklių prunkštimu bei vaikėzų šūkaliojimu, o gal kvapą gniaužiančios silkių statinės ir Šabo vakarą žvakių šviesoje dalijamos šviežios chalos minkštumas. Besipinantys vaizdiniai subėga į vieną litvakų istorijos naratyvą, kuriame ši bendruomenė ne tik papildo Lietuvos istorijos pasakojimą, bet yra integrali jo dalis. Šiandien iš išsibarsčiusių spalvingos litvakų kasdienybės istorijos epizodų it mozaiką lipdome litvakų istorijos ir paveldo pasakojimą. Šis pasakojimas prasideda nuo pirmųjų negausių žydų bendruomenių įsikūrimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir išsiskleidžia į keletą atšakų – tai ir savitas kultūrinis bei ekonominis štetlų pasaulis, ir žydų kultūros klestėjimas didžiuosiuose regiono miestuose, ir religiniai litvakų gyvenimo aspektai, ir paprastos kasdienybės istorijos štrichai. Visų šių žydų gyvenimo Lietuvoje istorijų palydovas – miestuose ir miesteliuose, pasakojimuose ir atsiminimuose išlikęs tiek materialusis, tiek nematerialusis litvakų paveldas, padedantis skaitytojui ir įdėmiam stebėtojui atrasti primirštus litvakų istorijos ženklus dabarties aplinkoje.“ Dr Akvilė Naudžiūnienė.