Laivas „Atlantic“ jau buvo išplaukęs, o visi žydai nugabenti į Mauricijaus salą, Didžiosios Britanijos koloniją. Iki 1945-ųjų rugpjūčio jie kalėjo Bobaseno kalėjime, kur per ketverius tremties metus 127 iš jų mirė ir buvo palaidoti Sen Marteno kapinėse.

Tai pasakojimas apie jausmų prisotintą praeitį, knibždančią skausmingų ir žiaurių įvykių. Tai romanas apie atmintį; septyniasdešimtmetis pasakotojas mintimis grįžta į savo vaikystę Mauricijaus saloje. Negailestingą vaikystę pabėgėlių stovykloje, karštai mylimų brolių žūtį ir draugystę su Dovydu – žydų berniuku iš Bobaseno kalėjimo. Draugystę, įkaitintu antspaudu paženklinusią visą likusį gyvenimą. Draugystę, kuri truko taip neilgai, kuri buvo liūdna ir juokinga, švelni ir graudi… „Paskutinis brolis“ – dviejų berniukų likimo istorija apie susitikimus, brolystę ir išsiskyrimą visiems laikams. Ir graudu žiūrėti, kaip Rajus po šešiasdešimties metų bando suprasti, kas buvo jo tuometis draugas, kaip jis atsidūrė pasaulio pakrašty – Mauricijaus saloje, ir kokį siaubą jis turėjo išgyventi per trumpą savo gyvenimą.

Pasakojimas kupinas emocinės jėgos. Jame praeities žarijos teberusena po užmaršties pelenais ir tereikia menko prisilietimo, kad rankoje ir sieloje liktų randai.