„Apie šį romaną pradėjau galvoti dar pirmais savo kūrybinės karjeros metais, manau, kad tas sumanymas mane ir į rašytojus atvedė. Ne kartą aš prie jo buvau prisėdęs, numetęs ir vėl sugrįžęs, tačiau jis „nesirašę“ lyg užkerėtas. Kaip gyvi prieš akis išplaukdavo senelių ir tėvų pasakojimai, gausios mūsų giminės prisiminimai, atgydavo muziejuose ir bibliotekose surinkta medžiaga, tačiau ranka niekaip nepaklusdavo tiems padrikiems, mano atmintyje išsibarsčiusiems perliukams surankioti. Reikėjo kažkokios naujos, vieningos idėjos, tauraus metalo grandinėlės, galinčios tuos palaidus karoliukus suverti į vieną darnų menišką vėrinį.

Ir kai ta idėja atsirado, aš pasidariau nebepavaldus pats sau... tačiau kartu su kūryba, su ilgų metų triūsu atėjo ir patirtis, ir išminti:

• kad kiekvienam darbui turi pribręsti savas laikas;

• kad kūryba turi tapti neatidėliotinu, beveik priverstinu poreikiu - kaip gimdymas, kaip javų pjūtis, pavasario sėja ar duonos valgymas;

• kad kūrinys turi tapti kuriančio žmogaus savastimi, jo kūnu ir krauju, jo svajone ir būtimi, jo laime ir nelaime, žodžiu, jis turi peraugti patį kūrėją...

Tik tokiu būdu, man rodos, rašytojas ir gali įveikti vadinamąjį materijos pasipriešinimą jo išgyvenimams, jausmams ir mirčiai.“

Vytautas Petkevičius

Šis rašytojo romanas – tai plati romantizuota epinė drobė, apimanti laikotarpį nuo Vytauto sukurtos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. XIX amžiuje nuvilniję anticariniai sukilimai nulemia pagrindinių veikėjų likimus ir charakterius, subrandina ir užgrūdina katorgon ištremtą sukilimo dalyvį Jokūbą Kriuglą, visos Kriuglų giminės, vėliau išgarsėjusios nagingais ir kūrybingais meistrais, pirmtaką.