Debiutinis jauno vokiečių rašytojo Benedicto Wellso (g. 1984) romanas „Paskutinė Beko vasara“ – užburianti knyga apie muziką, meilę, draugystę, masinantį šlovės spindesį, scenos žvaigždžių tykančius pavojus, galimybę po patirtos nesėkmės gyvenimą pradėti iš naujo ir niekuomet neišblėstančią žmogiškos laimės viltį.

Ekspresyviai aprašomas pagrindinio herojaus Raulio Kanto, iš Lietuvos į Miuncheną atvykusio užguito ir nedrąsaus vaikinuko, neatskleisto gitaros virtuozo, grojimas. Jaunatviškas stilius su gyvais dialogais, veiksmo dinamika prikausto ir neleidžia knygos paleisti iš rankų. Vis dėlto čia netrūksta ir gilaus psichologizmo, ryškių įsimenamų charakterių. Visiems, ką domina rokas ir šiaip muzika, tai puiki proga iš arti žvilgtelėti į jos kūrimo, reklamos, dievukų darymo ir griūties užkulisius. Sumaniai rezgama istorija apie rimtus ir sunkius dalykus, gyvuojančius Vokietijos šou versle ir tarp roko muzikantų, intriguoja ir netikėtais savo vingiais prikausto dėmesį.

Vieną dieną susitinka nuolat į meilės žabangas įklimpęs vokiečių kalbos ir muzikos mokytojas Robertas Bekas ir be galo gabus septyniolikmetis muzikantas, tikras vunderkindas iš Lietuvos Raulis. Mokytojas, išgirdęs gitara grojantį ir dainuojantį Raulį, ryžtasi jam padėti, tapti jo vadybininku ir su muzikos įrašų kompanija pasirašyti pelningą sutartį. Bet genialūs buvusios roko žvaigždės planai griūna: ir Bekas, ir Raulis turi paslapčių, kurios viską sudėlioja savaip. Netikėtai į įvykių verpetą įsiveržia juodaodis vokietis, senas Roberto draugas Šarlis. Visus šiuos skirtingus žmones draugėn suveda roko muzika.