Pasakos apie Adeliną gimė iš kelionių vaizdų, garsų ir kvapų, iš spalvotų sapnų, iš knygų citatų, įsirėžusių giliai, iš filmų herojų, kuriais patikėjau, iš sutiktų žmonių, kurie netikėjo ir klupdė, iš žmonių, kurie švytėjo ir kėlė aukštyn, iš vaikų, kurie visada besąlygiškai priėmė, iš jų nuoširdžių šypsenų ir didelių tikinčių akių. Iš didelio skausmo ir jo prasmės ieškojimų, iš skaudžių praradimų ir išlaisvinančių atradimų, iš giliausios nevilties ir šviesos paieškų, iš liūdesio glėbio ir džiaugsmo prisilietimų, iš stingdančių baimių ir nežemiškos drąsos, iš skausmingo jautrumo ir stebuklingų pajautimų. Iš netobulo žmogiškumo ir dieviško tobulumo. Iš grūdinančios praeities ir jaudinančios ateities. Iš milijonų klausimų. Iš noro gražiau, geriau, šviesiau. Iš noro keisti. Iš noro suprasti. Iš noro padėti. Iš noro įprasminti tai, kas nepavaldu žmogui...