Keista: nors dirbo Tarptautinėje kovos su antgamtinėmis būtybėmis agentūroje, Evė visuomet laikė save paprastu žmogumi kaip visi. Nežiūrint to, kad geriausia jos draugė yra undinė, buvęs vaikinas elfas, ji įsimylėjusi pavidalą keičiantį gražuoliuką ir vienintelė gali matyti kiaurai antgamtinių būtybių apžavus. Vis tiek: ji kaip visi. Tik dabar antgamtinės būtybės netikėtai ėmė žūti viena po kitos, o Evės sapnai pilni pamėklikų balsų ir paslaptingų pranaysčių. Netrukus Evė supranta, kad tarp iskirtinių jos gebėjimų ir staigių mirčių yra ryys. Negana to, būtent apie ją sukasi Tamsiųjų elfų pranaystė, grasinanti visų antgamtinių būtybių sunaikinimu. Ar paprastai merginai to ne per daug?