Nuo žilos senovės žinome, tik lig šiolei nedrįstame pripažinti (norėjome likti šventi avinėliai, ar kokį galą?), jog žmoguje slypi du nesutaikomi pradai – gėris ir blogis, tarp kurių ima ir dingsta riba. O žmogus juos sumaišo, sukeičia vietomis: balta palaiko juoda. Bet jei sugebėsi įveikti save, jei neuždusi rutinos smalkėse, nepaskęsi kasdienybėje ir eisi spygliuotu keliu, pasak išminčiaus, „nuo matomo, bet neegzistuojančio, prie nematomo, bet egzistuojančio“, tu galbūt nugalėsi savo juodąjį dinozaurą. Ir kvaila atidėlioti gyvenimą rytdienai, nes su visais daiktais esi čia ir dabar, tad kelkis, kelkis ir eik.