Trys dalys – klasikinė sonatos forma: dvi greitos, viena (antroji) – lėta. Greitosiose dalyse intensyvi siužeto tėkmė, daug įvykių, lėtojoje – esmė. Pirmoje dalyje žavingos kasdienybės blizgančiu paviršiumi kaip eiklūs vandens čiuožikai slidinėja du mūsų laikų herojai: pasipūtęs, susireikšminęs AKTORIUS ir šiuolaikinių banalybių epicentrų komentatorius ŽURNALISTAS. Abu – neįvykėliai. Aktorius plavinėja prisiminimų bei nuoskaudų kosmose ir, kaip dera nepripažintam genijui, sielvartą bando paslėpti alkoholio marių begaliniame burbule; žurnalistas, šmaikščiai ir lengvai rašaliojantis bet ką, slapta svajoja apie didelį projektą, iškelsiantį jį virš masių tuštybės, kurią jis, žinoma, niekina. Neįvykėliai, kaip įprasta, suranda vienas kitą: Žurnalistas strapalioja apie aktorių išgalvotą interviu, o Aktorius, dar neiškritęs iš vangaus tautinio šou biznio, atneša slaptus jaunos rašytojos užrašus (tuo metu rašančios scenarijų kino filmui) ir, žinodamas Žurnalisto ambicijas, pasiūlo jam pačiam rašyti scenarijų kino filmui.

Antra dalis ir yra tie slaptieji užrašai, susipynę su scenarijaus fragmentais, todėl stilistika keičiasi. Užrašuose fiksuojama meilės istorija miglota, pilna sapnų, nutylėjimų. Autorės personažas, ieškantis atsakymų ir sprendimų, skilinėja į dvi konfliktuojančias asmenybes (Aš ir Patricija). Itin svarbūs du šios dalies leitmotyvai: Niurnbergo mergelė (viduramžiškas kankinimo prietaisas – spinta su aštriais dygliais, perveriančiais kūną) bei parafrazės į Ingeborg Bachmann bei Paulį Celaną ir jų neįtikėtiną meilės istoriją.

Antra dalis – tai dūmai ir paslaptis Žurnalistui, užsidegusiam rašyti scenarijų. Nesuvokdamas, ką perskaitė, jis skuba į dvarą susitikti su Autore ir išsiaiškinti tai, ką turėtų suprasti paprastas žiūrovas (ir skaitytojas)... Ten šlitinėja ir Aktorius, nusivylęs Žurnalistu, darbadaviais ir, be abejo, gyvenimu. Tai, kas vyksta dvare (ar apgriuvusioje kaimo trobelėje), yra akistata su viskuo, kas ateina ir praeina kaip kūrybos, meilės ar laimingo gyvenimo galimybė. Čia daugybė moters šešėlių. Veiksmo erdvė pakibusi tarp arba virš, arba už realybės. Skaistykla, kurioje leidžiama galbūt paskutinį kartą apsispręsti.

Knygos pavadinimas – „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę". Paleistuvės – iš žodžio „paleisti". Ne vien iš „paleistuvė", kuris nuolat kartojasi antroje teksto dalyje.