Ketvirtosios knygos eilėraščiams būdinga stipraus dramatiško jausmo poetizacija, „širviškas“ miškų, nusinešusių saulę, šviesą, leitmotyvas. Aukščiausi dvasiniai išgyvenimai bei neatitikties tarp realybės ir siekiamybės dramatizmas, nerimastinga egzistencinė nuojauta pulsuoja rinkinio eilėraščiuose.