Pusryčiams Oseanas sukerta visą bokštą tėčio keptų grikinių lietinių, todėl sparčiai auga ir jau gali pats vienas užkopti į Ryklio dantį. Ryklio dantis – stati uola, nuo kurios viršūnės atsiveria visas pasaulis. Čia Oseano mama mėgdavo svajoti, groti liutnia ir dainuoti. Taip, tai buvo seniai, bet, atvertus fotografijų albumą, atrodo lyg vakar.

Vieną dieną Oseanas išgirsta dainą, sklindančią iš vandenyno, ir pastebi ratus sukančią kietaodę vėžlę. Tą, ypatingąją, kuriai ant nugaros geltonas taškas šviečia. Nejau ji moka žmonių kalbą? Oseanas ir vėžlė netrunka susidraugauti. Kartu žaidžia, šokinėja per bangas, lenktyniauja, žvejoja netikras medūzas...