Autobiografinis Manuelio Vilaso romanas kritikus nustebino tokiu atvirumu, koks literatūroje retai pasitaiko. Dalydama¬sis prisiminimais, potyriais ir kasdienybės detalėmis, auto-rius mus skatina mąstyti apie tai, apie ką dažnai sunku ne tik kalbėti, bet ir galvoti: skurdą, nežinią, ligą, mirtį... Ši kny¬ga – tai taškas laike ir erdvėje, atskiriantis autoriaus praeitį ir ateitį. Ji tampa savotiška ode gyvenimui ir džiaugsmui, gimusiam iš sielvarto, vienatvės ir nevilties. Ordesa – atokus slėnis Pirėnų kalnuose ir autoriaus prisi¬minimų atskaitos taškas: čia 1969 m., būdamas dar vaikas, jis praleido trumpas atostogas su šeima ir į šią vietą mintys jį neša kaskart, kai bando užmegzti ryšį su mirusiu tėvu. Asmeninės krizės istorija autoriui liejasi sąmonės srautu ir prisiminimų vaizdiniais, jis pasakoja apie mylimo žmogaus netektį, apie susvetimėjimą šiuolaikinėje visuomenėje. Tai istorija apie paprastų žmonių gyvenimą Ispanijoje, apie paprastą šeimą ir apie tai, kaip viskas staiga tapo sudėtinga ir nepakeliama. Ši knyga – lyg emocinė kelionė per praeitį, kuria siekiama sukurti kitokią šiandieną. „Tai knyga, kurios reikėjo mums visiems. Nuo pirmo iki paskutinio skiemens – ši knyga mums ir apie mus.“ „Seniai skaičiau tokią emociškai stiprią, žmogišką ir paguodžiančią istoriją.“