Romane „Oneiron“ pasakojama apie septynias moteris iš skirtingų pasaulio kampelių, kurios po mirties atsiduria savotiškoje tarpinėje būsenoje. Laiko, vietos ir kūniškumo nebėra, tačiau mintys ir norai liepsnote liepsnoja. Kartu jos sudaro nelyginant kokį moterystės chorą tarsi antikinėje dramoje. O juk lankymasis požemių karalystėje niekad nebuvo problema literatūroje. Autorė prisipažįsta, kad yra tobulumo siekianti kontrolės maniakė, todėl ir savo knygas rašanti taip ilgai. Tad gana neįprasta, jog, priešingai tokiam perdėtam perfekcionizmui ir analitiškumui, žodis „oneiron“ jai paprasčiausiai atėjo į galvą 2007 m. rugpjūtį, prieš pasirodant pirmajam romanui Žirklės (Sakset). Tuo metu ji nė nežinojo žodžio reikšmės, bet suvokė, kad tai bus romano pavadinimas.

L. Lindstedt itin grakščiai vysto temas, panaudodama visus įrankius. Jie varijuoja nuo banguojančio sąmonės srauto, per veiksmo dramą ir mokslinį tyrimą – kitaip visu tuo apie Emanuelį Svedenborgą nė nepatikėtum! – iki sausus faktus pateikiančių laikraščių straipsnių. Nuo poezijos ir pasakų iki ištraukų iš pjesės teatrui, „Vikipedijos“ paieškos rezultatų ir netgi ištisos paskaitos. Tai suaktyvina skaitytojo jusles. Veiksmas vyksta nuolat, nors pats siužetas nevystomas. Tačiau, nepaisant teksto koliažiškumo, jis nepaprastai įtraukia skaitytoją. Rašymo stilių autorė kaitalioja taip pat dažnai, kaip ir drabužius (trims skirtingiems interviu tą pačią dieną – trys skirtingos suknelės), vienu smogia taip stipriai, kaip tik gali, ir, kai tik žaidimas ima rimti, suduoda kitu. Literatūros šaltiniai ir intertekstas rašytojos rankose susipina į atskirą meno kūrinį, kuriuo galima tik žavėtis ir kuris, kita vertus, įteigia pervertinti pasaulį iš naujo – dar kartą.