Apie šią knygą literatūros kritikas Kęstutis Urba yra rašęs: „Pačioje XX amžiaus pabaigoje vaikams pradėjo rašyti jaunesnė menininkų karta, kuri vengė infantilumo, pasitikėjo vaiko, kaip adresato, intelektu ir nuovoka, vadovavosi meno, kaip žaidimo, koncepcija. Taip įsigalėjo anksčiau lietuvių vaikų literatūrai nebūdinga nonsenso stilistika, absurdiški, alogiški žaidimai žodžiais, daiktais, įgrisusiais kalbos ir tautosakos štampais. Svarbiausią vietą šiame kontekste užima Vytauto V. Landsbergio (g. 1962) kūryba. Jo „Obuolių pasakos“ yra siužeto ir stiliaus požiūriu unikali „fantasy“, kurioje lygiomis teisėmis veikia obuoliai, bulvė Generolė, lapė Ksenofobija, žvirblis Alioša, Adomas ir Ieva, karalius Vytautas Didysis bei stirnos ar kiškio ekskrementai, parodijuojamos folkloro klišės, manipuliuojama gramatikos normomis etc.“