Leitenantas Danglaras su komisaru Adamsbergu labai skirtingai vertino tai, kas vadinama „įdomiu dalyku“.

Pavyzdžiui, komisarui buvo gana įdomu nieko neveikti, o Danglarui žodis „įdomu“ kėlė mirtiną paniką.

Adamsbergas pasitikėjo instinktu ir tikėjo žmonijos galia, Danglaras pasitikėjo protu ir tikėjo baltojo vyno galia. Adamsbergas dažniausiai vaikščiodavo susikišęs rankas į kišenes. Svajingą komisaro atsainumą retai kada sutrikdydavo kriminalinių nusikaltimų verpetai. Jis kantriai leisdavosi nešamas tyrimo aplinkybių iki atomazgos, kurią nujausdavo. Prireikus mokėjo laukti savaites ir mėnesius, kol nusitaikydavo į tikslą, ir tai varė į neviltį Danglarą. Juodu skirtingi, tačiau vieno tikslo vedini, nes ir per šv. Kalėdas kažkas šoka nuo tilto virš Senos, negyvėliai išplaukia į upės paviršių ir Visų Šventųjų dieną, o kasdien prie jūsų laukujų durų trūnijantis elgeta, pasirodo, siuntinėja grasinamus ar intriguojamus laiškus… Pasirodo… Visi gyvenimai verti vieni kitų, baltojo vyno galia nenuginčijama, o Sena teka…