Autobiografinės trilogijos pirmoji dalis.

„Rašau apie Simonaitytę. Rašau tiesiog gaivališkai, todėl ir pavargstu bedirbdama... Jai buvo svarbu parašyti apie savo likimą, ne tik kaip lietuvininkės, bet kaip neįgalaus kūno moters, nes suvokė savo fizinės patirties unikalumą, savitumą, norėjo apie tai kalbėti... Autobiografinėje trilogijoje autorė prisimena savo – dešimtmetės luošos mergaitės susidūrimą su žemaičiais. Užsižiūrėjusi į jaunas žemaites ir jų spalvingus rūbus, ji buvo grubiai, storžieviškai aprėkta, apipilta šlykščiomis blevyzgomis lyg srutomis. Mergaitė graudžiai raudojo, o nemalonūs įspūdžiai išliko atminty visam gyvenimui...“