Autorius įtraukia skaitytoją į dokumentinį pasakojimą, siužetų prilygstantį geriausiai grožinė literatūrai. „Nusikaltėliai. Aukos. Stebėtojai“ kalba apie faktus, bet, kaip ir romanuose, pagrindiniai knygos veikėjai yra žmonės, ir visi jie priklauso kuriai nors iš trijų išvardytų kategorijų. Mes sužinome, kas jie buvo. Ką padarė arba ko nepadarė. Ir ką padarė jiems. Ramus autoriaus tonas, kai rašoma apie šiurpiausius įvykius ir kraupiausios ironijos kupinas detales, priverčia nejaukiai susigūžti. Jis nekelia balso, neieško gražių žodžių, nesiekia efekto. Tik tvirtais, aiškiais sakiniais pasakoja tai, ką reikia papasakoti.