– Tėti, papasakok, kaip tu buvai kareivis! – vis prašydavo du berniukai savo tėčio. Jam kalbėti buvo nelengva. Nes būti kareiviu ten reiškė visai ką kita, nei mažieji įsivaizdavo. Jis, kaip ir daugelis, rinkosi tylėti. Tačiau vieną dieną tėtis suprato, kad gydo ne tyla – gydo atvirumas. 1989-ieji. Lietuvoje įsibėgėja Sąjūdis, o į sovietinę armiją, kaip ir daugelį metų iki tol, iškeliauja beveik visa aštuoniolikamečių karta. Suskamba Lietuvos nepriklausomybės deklaracija, palikdami kruviną pėdsaką pražlegsi Sausio tryliktosios tankai. O vaikinai, išbarstyti po „plačiąją tėvynę“, kasdien sprendžia klausimą – bėgti ir pasmerkti save beveik garantuotam įkalinimui, o gal net mirčiai, ar likti.  Lukas yra vienas iš jų. Beveik tiesiai iš mokyklos suolo jis patenka į naują – sovietinės armijos – realybę. Patyčios, kankinimai, neoficiali kastų sistema yra jos kasdienybė. Vienintelis kelias išsivaduoti nuo patyčių ir pereiti į aukštesnę kastą – pačiam išmokti tyčiotis ir kankinti už save silpnesnį. Ar įmanoma tokiai tvarkai nepaklusti? Kas laukia to, kuris elgiasi ne pagal taisykles? Ar įmanoma išlaikyti meilę – moteriai, žmogui, sau – tokiomis nežmogiškomis sąlygomis? Tai tik pirmieji klausimai, neišvengiamai kylantys skaitant šį, autobiografinį, romaną.